Autorių kolektyvas / Vilnius: Baltos lankos. 2011. 616 p. ISBN: 978-9955-2-356-6
Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės
iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės
struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai,
valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus
įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės,
sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi
kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė
šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir
totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė
prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų
didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios
šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir
istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus
gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą)
požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai
kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros,
etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje
literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks
nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai,
problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos
leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės
raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet
ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai
nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą
Europos istoriją.